Alvydas Lukys. Žmogus vis dar iš kūno ir kraujo
Su Alvydu Lukiu kalbasi Monika Lipšic
http://www.bernardinai.lt
Alvydas Lukys. Photo: bernardinai.lt
Man įstrigo Jūsų pasakymas, kad universitetai dabar rengia išsilavinusius žiūrovus, o ne menininkus (prieš tai publikuotame interviu „Bernardinai.lt“). Ką rengia Vilniaus dailės akademija, kitos meninio išsilavinimo įstaigos Lietuvoje, ką rengia Jūsų vadovaujama katedra?
Mes rengiame menininkus, praktikus, kurie dirbs vienoje ar kitoje medijų sferoje. Negalime priversti, kad studentai kurtų tą ar aną, nesame ideologinė struktūra. Jų, kaip menininkų, moralinė atsakomybė, ką kurti vėliau.
O ar daug „taikomistų“?
Na, tapyba juk irgi taikomasis menas, nes pritaikoma savo idėjai išreikšti. Lygiai taip pat ir su fotografija. Visi tuomet „taikomistai“. Bet jeigu kalbėtume apie reklamą, tai tokių žmonių nerengiame, pas mus ne fotodizainas.
Kiekvienas menininkas pritaiko savo žinias. Jis gali dirbti ir reklamos agentūroje, ir televizijoje, gali dirbti kine, nes jis tuos instrumentus pažįsta, žino, kaip konstruoti idėją, kaip ją vystyti, pasiekti rezultatų, padaryti veikiančią meninę sistemą.
Bet mes visų pirma šnekame apie išraiškos tobulinimą.
Šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje susiklosčiusi tokia situacija, kad katedros išties teikia labai netolygų išsilavinimą. Vyrauja studentų nuomonė, kad yra vos kelios geros katedros VDA. Ir Fotomedijos katedra yra tarp tų kelių gerųjų. Kaip Jūs manote, kodėl?
Aš neturiu teisės kvestionuoti kitų katedrų. Malonu, jeigu mes laikomi būtent geresniais. Bet visuomenei ir spręsti.
Suku konceptualizmo ir šiuolaikinio meno link. Ne kiekviena katedra suteikia galimybę kurti šiuolaikinį meną. Šiuo atžvilgiu panašiai mąsto Skulptūros ir Fotomedijos katedros.
Kažkaip mes – iš vieno galo, skulptoriai – iš kito, o baigiamųjų darbų rezultatai būna gana panašūs. Bet jų metodika gerokai kitokia. O kadangi fotografija, anot W. Flusserio, yra visiškai konkrečiai pakeitusi dvidešimto amžiaus sąmonę, tai turbūt čia ir yra tas ieškojimas, kas toje fotografinėje raiškoje yra ypatingo. Nori nenori vis tiek atsiduri kažkur ties konceptualistų kūryba. Ir ji kažkaip inspiruoja, remia. Manau, kad natūraliai taip išeina.
Aš atsimenu Šiaurės šalių dailės akademijų konferencijoje vienas švedas desperatiškai suriko – ką aš galiu dėstyti studentams, jeigu jie manęs klausia, kaip padaryti karjerą ir įlįsti į galerijas, o aš tik apie konceptualizmą išmanau. Jeigu tarp mūsų studentų yra meno, o ne karjeros poreikis, tai džiaugsmas ima, tada viskas gerai, nereikia man taip desperatiškai rėkti, viskas savo vietose, ir aš atlieku tai, ką išmanau.
O kalbant apie konceptualizmą, ar Jūs tikrai manote, kad logiškas ir argumentuotas idėjos ir išraiškos parinkimas yra svarbiausia?
Na, nereikėtų hierarchiškai mąstyti, kad tai svarbiausia, o kita ne taip svarbu. Meno kūrinyje visi komponentai yra svarbūs. Ir dažniausiai lygiareikšmiai, nes kitaip to meno kūrinio sistema neveikia. Bet ko galima iš konceptualizmo pasimokyti, tai – sveikos, racionalios analizės savo darbe. Šitoj analizėj susikuria ir atsiranda patirtis, kuri leidžia toliau šnekėti apie intuiciją, apie emocinius momentus ir taip toliau, bet stuburas, karkasas, manyčiau, yra tai, ir blogai, jeigu vien tik stuburas ir karkasas – sausas daiktas. Jeigu jame atsiranda emocionalumo momentas arba galbūt netgi intuityvios nuojautos arba hipotezės, kurios padeda žmonėms pasižiūrėti į pasaulį truputį kitomis akimis, tada jau yra veikianti sistema. Bet hierarchiškai nustatyti, kad emocionalumas ar racionalumas svarbiau…
Fotografija, kai tik atsirado, buvo labiau taikomosios paskirties, dokumentinės. Paskui ji imta suprasti kaip menas, kaip galimybė fotografuotam vaizdui būti menu. O dabar vėl vyksta taip, kad fotografija dažniau naudojama kaip meninių projektų papildinys. Kas, Jūsų akimis, vyksta dabar?
Pasaulyje apskritai nieko naujo nėra. Prisimenu da Vinčio piešinius, skalė plati – nuo portreto iki skraidančių aparatų konstrukcijų brėžinių. Tai kaip čia pavadinti, kurioj vietoj pieštukas ne taikomasis, o kurioj – taikomasis? Yra vaizdų pasaulis, kuriame racionaliai viską sudėlioji. Portreto tapymas, portretas, turbūt yra taikomasis menas, nes skirtas žmogui atpažinti ir identifikuoti. Ir fotografijos srityje – nieko naujo. Jeigu žmogus ją priskiria idėjos išraiškos būdui, tai kitu atveju jis gali tiesiog tą patį fotoaparatą naudoti dokumentacijai. Fotoaparatas yra visų pirma priemonė. Priemonė sukurti tokiomis ar kitokiomis savybėmis pasižyminčiam vaizdui. Toliau – rezultatas. Ar jį įdėsi į etnografinį vadovėlį, ar į salę, kur jis kurs kažkokią atmosferą. Man atrodo, kad lengviau palyginti su literatūra: ar knyga yra meno kūrinys? Man atrodo, kad mintys, kurios užrašytos knygoje – meno kūrinys. Tai lygiai taip pat ir su fotografija – fotografija yra ta knyga arba tas tekstas, kuris sukuria meno kūrinį tavyje, žiūrove. Nes kai knyga guli lentynoje, ji nieko nesako.
Nebent yra labai graži.
Na, grožis, taip. Svarbu, aišku, ir grožis (juokiasi).
Knyga apskritai yra įdomus reiškinys. Dabar, pavyzdžiui, mes jas perkame dažniausiai dėl to, kas jose parašyta. Seniau žmonės kolekcionuodavo knygas. Turėdavo galbūt kelias, bet jų vertė buvo visai kita.
Ir įsivaizduojate, kokia kaina būdavo tų knygų? Reikėdavo bandą parduoti visą, kad įsigytum vieną knygą. Užtai ir buvo ta vertė, ir apipavidalinimas atitinkamas.
Mano galva, fotografija nėra išskirtinis dalykas iš kitų menų. Yra idėjų pasaulis, o kaip jos išreiškiamos, ar skulptūrinėmis, ar tapybos priemonėmis, ar grafikos, tai jau, matyt, yra meno kūrinio savybės, kurios gali būti išreiškiamos per tą mediją, vienokią ar kitokią.
Jūs jau šiek tiek atsakėt į mano kitą klausimą – kas vyksta vaizdinių pasaulyje. Juk mes esam vadinamoji reginių visuomenė. Ar vaizdas netampa pasaulio pakaitalu?
Visus tuos terminus – reginių, vaizdinių ir visokios kitokios visuomenės – sukūrė filosofai sociologai. Ir mes paskui patikime. Iš tikrųjų egzistuoja žmogus su savo savybėm, ir jeigu sociologai mato, kad tas vaizdas veikia tuos žmones, ir kad vaizdiniai tikrai turi daug reikšmės, įvardija tai. Bet ar kiti dalykai ne tokie reikšmingi? Vis prisimenu Flusserį, dabar jį visą laiką ant stalo laikau ir skaitinėju. Jis teigia, kad du išradimai visuomenę smarkiai pakeitė. Tai – linijinis raštas ir fotografija. Turiu galvoje, kad savastį pakeitė. Visuomenės, ne atskiro žmogaus. Ar tai gerai, ar negerai, aš nežinau.
W. Flusseris juk svarbus ir Migruojančių akademijų kontekste. O jūs, atrodo – projekto idėjos bendraautoris.
Tam tikra prasme taip. Idėja prasidėjo čia, Vilniuje, bešnekant su Mindaugu Gapševičiumi. O paskui išplito kaip virusas tose vietose, kur jis buvo. Mano mintis buvo apie tą galėjimą keliaujant arba kelionės įspūdžius paversti tam tikrais tikslingais dalykais, tarsi studijomis. Kodėl važiuoja žmogus į vieną ar kitą vietą? Jeigu tai padeda studijoms, tai mano Migruojančios akademijos idealas yra tie žmonės, kuriuos pažįsti, žinai, ką jie gali duoti studentams, ir mes kartu tiesiog orientuojame studentą. Matom, pavyzdžiui, kad vienam būtinai reikia nuvažiuoti į Geteburgą, nes ten yra profesorius, kuris puikiai išmano dalykus, kurie yra labai svarbūs studento magistrantūros temai. Tokiu atveju geriau ne aš bandysiu papasakoti mėgėjiškai (nes nesu specialistas ekspertas), o tegu jis nuvažiuoja ten ir pasišneka. Kitose vietose galbūt aš būsiu naudingas arba kas nors Kelne. Toks būtų idealus Migruojančių akademijų pavidalas, kuris dabar yra eksperimentinėje stadijoje.
Nes pati idėja yra priešinga, nei dabar postuluojama. Tarkim, man net nebūtina niekur važiuoti, jog ką nors pamatyčiau, aš jau praktiškai esu tai matęs – vien dėl gausybės reginių aplink mane. Migruojančios akademijos projektas tarytum paneigia tai.
Papildo tiktai. Sakė juk – televizija pakeis kiną, kinas pakeis teatrą, internetas – knygas. Bet yra kitų momentų. Žmogus vis dar iš kūno ir kraujo, ir fizinis kontaktas arba bendravimas, susitikimas tiesiogiai su kai kuo suteikia tam tikrų žmogiškos dimensijos niuansų, kurie tiesiog neišvengiamai reikalingi. Vėlgi, jei sakytume, kad knyga pakeitė pasaulį, tai tada mes knygas vienas kitam oro paštu perdavinėtume, skaitytume ir apie visus kitus viską žinotume. Ir mums tada bendrauti nereikėtų, būtume individai, puikiai pažįstantys pasaulį ir kitus žmones iš jų parašytų knygų. Neveikia tas modelis.
Bendravimu pagrįstas ir mokymas.
Jis tada yra daug intensyvesnis, nes aš, pavyzdžiui, kadaise maniau, kad įmanomos neakivaizdinės studijos, kai susirašinėji, reaguoji, bet spontaniškumas dingsta, išsitęsia viskas laike, o to spontaniškumo kartais labai reikia, ypač kai kuriamas meno kūrinys. Kartais pasišnekame vieni su kitais menininkais. Tau trūksta spontaniškumo, sako. Klausiu, kodėl. Tu viską iš anksto sugalvoji. Tai, sakau, kai yra viskas, ko reikia, visa technologija, tada spontaniškumas ir atsiranda. Tapytojui lengva tą spontaniškumą demonstruoti, kai jo dažai ir drobė čia pat. Mano darbas atsiranda po laiko, po tam tikro plano. Negaliu kitaip.
Spontaniškumas – privilegija?
Ne, jis visada egzistuoja, kaip ir komunikacijoje, jis tiesiog turi daug daugiau prasmės. Kūrinys, kuriame atsiranda spontaniškumo matmuo, visada žavi. Nežinau, kiek ten jo matyti, bet tiesiog geras jausmas, kai kažkas išeina. Ir spontaniškumas – vienas iš elementų, kuris pakelia nuotaiką. Jis vis tiek egzistuoja. Taigi tas fizinis susitikimas yra labai vietoje ir labai svarbus. Jis tiesiog suintensyvina visą bendravimą – ar kūrinį, ar studijas.